| | | | Kažkas sušuko: „Nedaryk to!”
Tačiau aš jau buvau pasiryžusi.
Stovėjau ant uolos krašto,
Ir ledinėmis akimis žvelgiau žemyn.
Žvelgiau taip, tarsi tikėčiausi ten ką išvysti.
Deja.
Ten tik gilus, stingdantis vandenynas.
Tas pats balsas: „Prašau, nereikia!”
Bet aš to balso negirdėjau.
Tiesiog tada viskas buvo nebesvarbu.
Tuo metu niekas neberūpėjo.
Norėjau kuo greičiau išsinešdinti iš šio pasaulio.
Pasaulio, kuris neleidžia man gyventi.
Kuris draudžia juoktis, mylėti...
Kartais netgi verkti.
Visą kelią iki šitos vietos mąsčiau tik viena –
Ar šįkart išdrįsiu tai padaryti ...
Gi ne kartą bandžiau, tačiau vis pabijodavau.
Tačiau dabar kelio atgal nebėra.
Priešais mane - bekraštė erdvė.
Erdvė, kuri neturi sienų.
Tų keturių sienų, kurios tarsi kalėjimas.
Šituos ketverius metus buvau įkalinta.
Stengiausi gyventi,
Bet kažkas man tai draudė.
Stengiausi užgniaužti jausmus,
Tačiau tai darėsi per sunku.
Stengiausi šypsotis,
Bet daugiau nebegalėjau.
Stengiausi mylėti,
Tačiau be reikalo.
Stengiausi apsisaugoti,
Bet ne visada pavyko.
Stengiausi nekęsti,
Tačiau net ir šito nesugebėjau.
Ir vėl tas prakeiktas balsas,
Tik šįkart jau garsesnis: „Atsiprašau už viską!“
Jau ruošiausi išsivaduoti, kai pajutau stiprią ranką.
Jis sugriebė mane už alkūnės ir timptelėjo link savęs.
Aš suklupau prie jo kojų...
Staiga, veidu pradėjo riedėti ašaros.
Kūkčiojau.
Drebėjau.
Ir klykiau ne savu balsu.
Tačiau, kažkodėl pasidarė taip neapsakomai gera...
Tarsi bučiau išsilaisvinusi nuo to,
Kas visą laiką mane laikė.
Kas visą laiką draudė man gyventi...
2008.05.13
| | | | Muzika | | | KREC, Zenitas, Penta, Mario Basanov, woody alien.... | | | | Filmai | | | Requiem for a dream, The invisible... | | | | Sportas | | | Futbolas, tinklisnis (papludimyje) | | | | Maistas | | | Pieniskas sokolada, braskes... | | | | Mintys... | | | Staiga vyras atsisuko į mane ir mūsų akys susitiko. Negaliu pasakyti koks jausmas tada mane užplūdo. Tačiau, jis buvo neapsakomas. Tada atrodė tarsi Jį pažinočiau visą gyvenimą, tarsi Jis būtų mano dalis, mano gyvenimas. Vyro akyse prabėgo visa mano jaunystė, visas gyvenimas iki pat mirties. Jose mačiau savo gimimą ir taip pat laidotuves. Atrodo neįtikėtina? Bet deja, tai tiesa. Vyro akys vienu metu buvo ir ledinės, ir užjaučiančios, paguodžiančios, mylinčios. Šaltos ir šiltos. Svetimos ir savos. Nekenčiančios ir mylinčios. Globojančios ir atstumiančios. Tikriausiai dabar galvoji, kad taip būti negali, bet patikėk – gali.
O Jo akyse mačiau savo jausmus. Negalvojau, kad galiu kartu mylėti, kartu ir nekęsti. Pasiilgti ir stengtis užmiršti. Kiekvieną akimirką norėti praleisti kartu su kažkuo, bet negalėti jam atleisti. | | | | Šiaip... | | | 2007 m. spalio 30 d. Teisingai sakoma: su laiku viskas praeina, tačiau ir vėl ateina iš naujo. O kodėl negali tik praeiti, viskas kas bloga, ir daugiau niekada nesugrįžti? Nebesikartoti, kaip koks dežavu? Todėl, kad kiekvieną kartą nusivili kažkuo, o pasitaikius vėl naujai progai, puoli į visiškai tokį patį dalyką stačia galva. Tokie jau mes – žmonės. Na geriau kalbėsiu vienaskaita. Tokia jau aš. Kartu apgailėtina, tačiau bandau vaizduoti kitiems, kad esu nenugalima, nepalaužiama ir niekada nepasiduodanti. Man pavyksta. Dauguma mano, kad manęs įskaudinti neįmanoma, kad aš esu nepažeidžiama. Gal todėl, kad niekas nėra matę manęs verkiančios. Ar bent jau blogos nuotaikos. Gal todėl, kad niekada netylėsiu, visada turėsiu kaip atsikirsti. Kad ir kaip kito žmogaus žodžiai mane žeistų, to neparodysiu nė už ką gyvenime. Jau geriau tiesiog nusisuksiu, ir nueisiu, palikus jį taip ir stovėti, neištarus daugiau nė žodžio. Ne kartą manęs yra klausę, kaip tu taip sugebi? Negi niekada neverki? Negi tau niekada neskauda? Niekada neesi kentėjusi? Niekas tavęs nėra įskaudinęs? O aš tiesiog neturiu ką atsakyti, todėl išlemenu kokią nesąmonę ir stengiuosi kuo greičiau dingti kuo toliau nuo to žmogaus, uždavusio man šitą klausimą. O kas daugiau man belieka? Negi imsiu ir atsakysiu šitaip: „tu net neįsivaizduoji, kaip šia minutę man yra sunku, kokia aš esu apgailėtina iš vidaus, kur tūno pastoviai žeidžiama širdis. Aš tik apsimetinėju, kad esu nepažeidžiama, kad vietoje mano širdies, tėra tik ledo gabalas, primetu tokią, kokia iš tiesų neesu. Todėl, kad savęs žeminimo nebepakelčiau. Užtenka man to, su kuo kovoju kiekvieną savo sušikto gyvenimo akimirką. Užtenka man jau tų, kurie mane skaudina, kurie mane trypia, kai kurie to net nežinodami. O tie kurie žino, tai daro su pasimėgavimu“. Ar manot, kad po šitų mano žodžių, dar turėčiau vietą, dėl kurios kovojau keturis metus? Ar manot, kad po tų žodžių, dar turėčiau bent lašelį savigarbos? Ar atsirastų bent vienas, kuris mane gerbtų? Taip ir girdėčiau eidama pro šalį: „žiūrėkit „nepažeidžiamoji“ eina.“ Štai visa tiesa. Ar tą norėjote išgirsti? Išgirsti tai, kad kiekvieną minutę, vis labiau ir labiau savęs nekenčiu? Kiekvieną nemielą man akimirką, vis labiau ir labiau smunku žemyn. Įdomu tik kada pasieksiu tą riba, kai jau nebebus to žemiau. Kada pasieksiu ta tašką, kai visiškai save sužlugdysiu. | |
|
| |
| | | nu dv xDDD laukiu xDDD zn kaip sakyk: stok, arba pagausiu xDDDDDDD o jei nesustosi, tai tada kai pagausiu nuskusiu xDDDD maziau cia gazdink xDDD geriau greiciau pagauk xDDD |
| | | Dosiu as Tau plikas xD Klausyk, Gauru Kamuoliuk, Ponas Distrofikas, pasigausiu, nuskusiu xDD |
| | | vo vo ;DDD plikas plikas xDDDD |
| | | eghehehem, atsiprasau, as ne plikas, o apsirengusi xD dar isgaliu nusipirkti rubu xDD ziuriu Pimp My Ride xD |
| | | ai mazas ir gauruotas ziuri futbola ;DDD ka tju mazas ir plikas? xDDDD* |
| | | Ka tu, mazas ir gauruotas? xD* |
| | | jap jap ;P na nieko grisi ant naujuku ;DD ir tada desim tuc tuc ;DD* |
| |
| | | butu mano valia, niekur neskristum, ;]]*~~ |
| | | tu cia manes nenorek atsikratyt anksciau laiko ;P~* |
|
| |
| | |
Write To This Member
Poke This Member
Flirt With This Member
Add To My Friends
Block
Report an abuse
xex ;]]
geriausi musu vakarai ;DDDDD
da best ;DD~~
nice ;]]
Kyot
Palanga
Eimantelis
R0mukas
Simutis22
automobiliai
andriusMamontovas
fotografija